Kunigaikščiai Oginskiai – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai

XVI a. pradžioje į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK) atsikėlęs mažos Okos aukštupio kunigaikštystės Kozelsko kunigaikštis Dmitrijus Hlušonokas ir jo palikuonys iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro gavo privilegiją į Uogintų dvarelį prie Kauno, nuo kurio kilo giminės vardas. Giminės statusą sustiprino Livonijos karo ir karų su maskvėnais dalyvis, uolus stačiatikybės gynėjas LDK pulkininkas Bogdanas Marcijonas Oginskis (mirė 1625 m.). Trakų vaivadijoje jis valdė tėvoninius Uogintų, Kruonio ir Vievio dvarus. Už nuopelnus valstybei valdovo Stepono Batoro Bogdanas Marcijonas Oginskis buvo apdovanotas Karmėlavos, Kairiškių bei Darsūniškio seniūnijomis. Per kelias kartas Oginskiai iškilo iki dominuojančių pozicijų Lietuvoje ir užėmė aukščiausias valstybės pareigas. XVI–XVII a. sandūroje buvę aktyvūs stačiatikybės gynėjai, XVII a. antroje pusėje Oginskiai perėjo į katalikybę. Paskutinis Oginskių giminės atstovas, LDK senatorius ne katalikas buvo Minsko vaivada ir Trakų kaštelionas, Bogdano Marcijono Oginskio sūnus Aleksandras Bagdonaitis Oginskis (apie 1585–1667). Aleksandro Oginskio sūnus Marcijonas Aleksandras pasirinko katalikų tikėjimą, studijavo Krokuvos ir Leideno universitetuose. 1670 m. jis gavo Trakų vaivados, o 1684 m. užėmė LDK kanclerio postą.